Važiuoju Varšuvos viešuoju transportu link autobusų stoties. Už pusvalandžio lauks manęs ten tarptautinis autobusas maršrutu Berlynas-Riga. Pro langą stebiu praskriejančius tingaus antradienio miesto vaizdus. Miesto, kuris trejus metus buvo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Įdėmiai seku lauko terasose sėdinčių svečių veiksmus, akimis palydžiu skubančius po darbo varšuviečius. Tarp jų pagaunu vieną kitą vietą, susijusią su mano prisiminimais. Tačiau staiga suprantu, kad šiame mieste man neliko nieko ir šį vakarą į Varšuvą žiūriu paprasto svečio akimis.
Lauke +30, tačiau autobuso salone maloniai vėsina įjungtas kondicionierius. Galvoju apie tai, kad rytoj atsibusiu Vilniuje. Pirmoji mane sutiks pilka, dėžėta Vilniaus autobusų stotis, kurioje teks laviruoti tarp plūstančių iš rajoninių autobusų veidų bei jų vairuotojų primėtytų nuorūkų. Galbūt įsėsiu į pirtį karščiais primenantį Vilniaus viešąjį transportą ir leisiuosi duobėto kelio purtomu autobusu nusivežti į miegamąjį rajoną. Sportinį stilių renkantys jaunuoliai prieš man atvykstant išbarstys saulėgrąžų sėklų takelį. Dėl viso pikto, kad nepasiklysčiau. Grįšiu namo ir griūsiu laiminga galvodama:
kaip man patinka būti mano netobulo miesto dalimi.
kaip man patinka būti mano netobulo miesto dalimi.
Komentarų nėra