(I dalis)
Jauni, pakvaišę ir įsimylėję gyvenimą. Jie sugeba išgerti daugiau nei eilinis studentas. Vietiniai jų nepakenčia, tačiau jų užsienietiškos piniginės atneša patrauklų pelną. Jie - Erasmus studentai.
Kiekvienas girdėjo pasakojimų apie juos ir kiekvienas turi skirtingą nuomonę, tačiau šiais metais pati nusprendžiau atlikti Erasmus studento vaidmenį ir pamatyti viską iš vidaus.
Kiekvienas girdėjo pasakojimų apie juos ir kiekvienas turi skirtingą nuomonę, tačiau šiais metais pati nusprendžiau atlikti Erasmus studento vaidmenį ir pamatyti viską iš vidaus.
Šis straipsnis yra skirtas visiems, kurie smalsiai žvilgčioja į universiteto siūlomas mainų programas, tačiau vis randa priežasčių atidėlioti dokumentų teikimą.
Savo pasakojimą nusprendžiau padalinti į dvi dalis: pirmoje dalyje susikoncentravau į mano Eramus destinaciją - Slovėniją, svarbiausius gyvenimo Slovėnijoje aspektus, pliusus ir minus. Norėjau parodyti realų šalies vaizdą ir galbūt įkvėpti jus kada nors čia užsukti (arba pasirinkti šią šalį Erasmusui). Antroje dalyje papasakosiu apie savo keliones į kitas šalis.
Kodėl Slovėnija? Todėl, kad nepaėmė į Pragą. Rimtai. Mano motivacinis laiškas buvo 90% adresuotas Čekijai ir tik paskutiniame sakinyje paminėjau Slovėniją. Turėjau planą padaryti sau iššūkį - išvažiuoti pačiai, bet nevažiuoti per toli, kad galėčiau būti arčiau artimųjų. Neslėpiau savo nusiminimo, kai pamačiau rezultatus. Šiandien suprantu, kad viskas išėjo taip, kaip ir turėjo būti. Džiaugiuosi, kad patekau į Liublianą!
Iš dalies pavydžiu Lietuvos studentams. Bakalauro studijos trunka 4 metus ir yra pakankamai laiko tokiems projektams kaip Erasmus. Mano atveju nespėjau integruotis į naujus klimatus kai jau žiūriu tuojau diplomą rašyti reikia. Per daug laiko apmąstymams neturėjau ir veikiau spontaniškai. Pirmas informacinis susirinkimas, pirmieji dokumentai ir jau esu priimta į mainų programą. Valio!
Truputį apie miestą. Liubliana - viena mažiausių Europos sostinių. Vos 280 tūkstančių gyventojų turintis miestas apjuostas kalnais ir perskrostas upe Ljubljanica taip ir vilioja savo romantiškumu. Net pats miesto pavadinimas man asocijavosi su meile. Bet ar taip buvo iš tikrųjų?
Nepaisant to, kad pirmą dieną Liublianoje sumaišiau senamiestį su kita apylinke ir visiems pripasakojau, kad tai yra grafičiais apypaišytas ir gandža kvepiantis miestas, jau kitą dieną galėjau ištaisyti savo klaidą ir pamatyti tikrus sostinės atributus. Baroko ir secesijos miksas, jaukios siauros gatvelės, judri kavinių kultūra (beje net šaltuoju metu slovėnai renkasi lauko terasas), įspūdingas universiteto pastatas bei į viską iš aukštai žvelgianti pilis. Paskutinuose vasaros saulės spinduliuose miestas atrodė ypač patraukliai, tačiau negailestingai artėjo žiema.
Studentiškas gyvenimas. Ir ne tik, kuris pripažinsiu maloniai stebino. Neskaitant net labai neblogų bendrabučių sąlygų (o tai ne pirmas mano bendrabutis) prie gero gyvenimo puokštės galima buvo pridėti dar ne vieną aspektą.
Visų pirmą maistas, maistas ir dar kartą maistas. Atrodo, kad Slovėnijos valdžia geriausiai pasirūpino studentais Europoje, jei ne pasaulyje. Nė buvo nei vieno studento, kuris neliktų sužavėtas studentiškais bonais (tokiais taškais tavo telefone, su kuriais juodosios magijos galia galėdavai susimokėti už maistą). Šių bonų dėka galėjai gauti Subway stiliaus sumuštinį nemokamai arba pietauti įvairausiuose restoranuose visoje Slovėnijoje nebrangiau 4 eurų. Lyg tai būtų mažai, su šia studentiška programa prie pagrindinio patiekalo gaudavai sriubą, salotas ir desertą. Taigi pagrindinis dienos klausimas būdavo kurį restoraną pasirinkti: meksikietišką, brazilišką, o gal tajų?
Antra, tai dviračiai. Mažasis Amsterdamas - taip kurį laiką vadinome Liublianą. Šiltuoju metu gatvėse buvo tiek dviračių, kad dviratininkai visur turėjo pirmenybę. Siaurose ir nuolat remontuojamose gatvėse piko metu eismas tiesiog sustodavo. Mieste, kuris yra mažesnis už Kauną, kartą prastovėjau valandą kamščiuose, taigi keturratis transportas čia neefektyvus (be to ir brangus, 1,20€ už vienkartinį autobuso bilietą). Taigi, visur čiupdavau miesto dviratį, kuriuo galėjau valandą važiuoti nemokamai. Net į tolimiausius Liublianos kampelius nuolat vedė dviračių takeliai, taigi nedrąsiai besijaučiantiems eisme buvo saugu. Beje, Liublianoje yra keista tradicija - pavogti dviratį, taigi galite sau įsivaizduoti dviračio vertę.
Lyja? Neproblema! Visaip stengėmės vengti brangaus ir neefektyvaus viešojo transporto ir tam mums labai padėjo taksi, kurių kainos čia labai patrauklios. Kartais pasismagindavome ir pasinaudodavome taksi paslaugomis kad nuvažiuoti į parduotuvę. Surinkus kelis draugus sumokėdavai per pus mažiau negu už autobuso bilietą.
Didelis Liublianos pliusas yra tai, kad čia galima mėgautis dalykais, kurių dažniausiai trūksta didmiesčiuose – grynu kalnų oru. Jau nuo kurio laiko svajojau kasdien matyti kalnus. Dalelė mano svajonės išsipildė. Giedromis dienomis vis kitoje vieotje išdygdavo saulės nušviestas kalnas. Magiška.
Be abejo, buvo dienų, kai norėjosi papriekaištauti. Pavyzdžiui, parduotuvės savaitgaliais buvo uždarytos arba veikė labai trumpai . Penktadieniais, kaip prieš karą, tekdavo apsirūpinti maisto atsargomis. Slovėnai - tikri vakariečiai ir labai brangina laisvą laiką, dėl to savatgaliais niekas nedirbdavo ir miestas ištuštėdavo. Kartais būdavo taip tuščia ir tylu, kad užplūsdavo jausmas, kad esi paskutinis žmogus pasaulyje.
Taip pat parduotuvių asortimentas ir kainos akies nedžiugino (valio euro zonai). Norėdama nusipirkti ko nors buičiai reikėdavo minti pedalus iki vienintelio mieste prekybos centro. Nepasakysiu, kad nemėgau šios vietos, tačiau nemačiau tikslo sugrūsti visas įmanomas parduotuves į vieną vietą, kuri virto parduotuvių rajonu.
Didžiausią pavojų man kėlė universitetas. Nors atrodė, kad Liublianos Universitetas yra mažai žinomas ir į Erasmus studentus žiūrės pro pirštus- nė velnio! Mano nuostabai, mokslų lygis buvo toks aukštas, kad išpūstytas Varšuvos Universitetas galėjo apie tokį pasvajoti. Mano visuomeninių mokslų fakultetas buvo modernus ir labai funkcionalus. Dėstytojai - reiklūs ir ambicingi. Visos programos metu turėjau sistematiškai ir nuoširdžiai dirbti. Ironiška, tačiau Erasmuse mokiausi daugiau nei kada nors prieš tai. Daug žmonių turėjo pataisas ir daug išvažiavo su skolomis. Nenoriu gąsdinti, bet taip buvo. Tačiau nepaisant viso to gavau daug naudos ir galų gale visai gerai išlaikiau egzaminus. Be to, girdėjau pasakojimų, kad ne visusoe fakultetuose buvo taip sunku.
Nepagirsiu naktinio gyvenimo, nes asmeniškai man trūko vienos gatvės, kurioje būtų daug barų ir vyktų veiksmas, vietoj kassavaitinio ėimo į sausakimšą Erasmus klubą. Tačiau apie kokius barus galima šnekėti, kai visi penktadienį išvažiuodavo?
Atrodė, kad vietiniams tokių atrakcijų nereikia, kai aplinkui yra tiek daug nuostabių gamtos dovanų.
Bled- vizitinė Slovėnijos kortelė. Šios vietovės vaizdus pamatysi ne tik kelionių vadovuose, tačiau ir gražiausių pasaulio vietų dešimtukuose. Miestas šiaurinėje Slovėnijoje, kuris yra žinomas iš ežero ir jame esančios Bledo salos. Tai yra vienintelė šalyje natūraliai susidariusi sala kurioje randasi XVa. Marijos ėmimo į dangų bažnyčia į kurią veda 99 laiptai. Kadangi tai yra labai išreklamuota vieta ir joje gausu turistų, aplinkui pilna kavinių, barų ir restoranų. Galima išsinomuoti dviračius ar valtelę (kad nuplaukti iki bažnyčios) ir tiesiog pasimėgauti nuostabia gamta. Drąsiems - maudynės ežere privalomos! O ištroškusiems gražių vaizdų būtina užsiropšti į kalną ir pasimėgauti panorama (keliaujantiems: nemokėkite 9€) už įejimą į pilį, nes prie pilies vaizdai tie patys).
Natūrialios ir žmonių nepaliestos gamtos mylėtojams būtina pamatyti Bohinj ežerą, kuris randasi vos 20km nuo Bledo. Skirtingu oru ši vieta atskleidžia skirtungus vaizdus. Asmeniškai aš buvau rūke pasklendusiame Bohinje, kuriame atrodė, kad laikas sustojo, tik retkarčiais aukštai tarp debesų pasirodydavo kalnų viršūnė. Džiaugiuosi, kad kartu pavyko pamatyti ir Savica krioklį, kuris semiasi vandenį iš giliausio Slovėnijoje Bohinj ežero. Lapkričio lietus nesutrukdė pasigrožėti didingu kriokliu, apsuptu išskirtinio grožio gamta.
Keliaujant po Slovėniją būtų neteisinga ją pravažiuoti neaplankius nė vieno urvo. Mano kojos įžengė į Postojną Jamą, bene populiariausią urvą Slovėnijoje, kuriame galima pamatyti spagečių salę (taip pavadintą dėl unikalių varveklių) bei humanfish, urvo gyventojus-žuvis, turinčias funkcjonalias keturias galūnes. Pavieniems po urvą blūdinėti neleidžiama, bilietas kainuoja 23 eurus ir dalį pusantros valandos trunkančios ekskursijos praleidi specialiame traukinuke (kuris beje buvo smagiausia ekskursijos dalimi). Deja per pusantros valandos netapau geologu ir neišmokau atskirti stalagmitų ir stalagtitų, tačiau vaizdai išties sužavėjo. Labiausiai mane jaudino faktas, kiek tūkstančių metų turi šis gamtos kūrinys ir kiek jo atšakų dar galima rasti.
Neslėpsiu, kad galbūt Postojna Jama yra užmigusi ant laurų ir tik dėl sėkmingo marketingo džiaugiasi tokiu populiarumu, mat iš kolegų girdėjau daug gerų žodžių apie Škocjano urvus, taigi smalsuoliams reikėtų apsilankyti ir ten. Apsisukite šalikėliu, nes oluose šalta, ir pirmyn!
Nepaslaptis, kad Slovėnijos teritorija yra išraižyta Alpėmis, taigi yra dar daug kitų nuostabių vietų tik ir laukiančių kuprinėmis apsišarvojusių keliautojų, o žiemą, kalnamas pasidengus sniegu, nutrūktugalvių slidininkų. Laiko ir įrangos stoka, bei vėliau netinkamos oro sąlygos, neleido man pasiekti šių viršūniu, tačiau mačiau draugų nuotraukos - neapsakomai gražu.
Čia mano kelionės po Slovėnijos gamtos turtus ir baigėsi, tačiau dar norėčiau papasakoti apie pamatytus miestus.
Kas gali būti geriau už sekmadieninę išvyką pietums į nedidelį miestelį Škofja Loka. Tai buvo viena jaukiausių vietų kuriose buvau savo gyvenime. Atrodė, kad šitame miestelyje laikas sustojo dar prieš kelis šimtmečius. Jokių automobilių, jokių skubančių žmonių. Tik vietiniai vaikai žaidžiantys centrinėje aikšteje, jų mamos nešančios kvepiančias bandeles iš vietinės kepyklėlės, skambantys bažnyčių varpai, o viskas apsupta aplink žaliuojančiais kalnais.
Mariboras – antras pagal dydį miestas Slovėnijoje. Mažas, bet nepaprastai jaukus Mariboras idealus šiltiems pavasario pasivaikščiojimams. Mano atveju Maribore lankėmės prieš Kalėdas. Buvo pilka, niūru ir šalta, tačiau karšto vyno kvapas ir mirgsinčios girliandos šildė sielą ir mintis. Šiame mieste turėjome gidą - čionai gyvenantį erasmus studentą, taigi turėjome progą palyginti gyvenimo ypatumus tarp sostinės ir Mariboro. Vienintelis skirtumas buvo tai, kad Maribore visur galime nueiti pėščiomis. Juokinga, nes vėliau važiuodami namo klausėmės tikro Mariboriečio pasakojimus apie Mariboro ir Liublianos skirtumus. Pasak jo,Liubliana - didmestis, kurį valdo pinigai, o gyvenantys ten žmonės yra tikri snobai. O juk mano galva Liubliana buvo ramybės ir harmonijos oaze.
Mano Slovėniškų nuotykių pasakojimą baigsiu pirmąja kelione mainų programoje į Piraną. Būtent čia pajutau Erasmuso euforiją. Netobula ir spontaniška kelionė devyniese į Slovėnijos pietvakarus tapo vienu ryškiausiu Erasmuso momentu. Visų pirma šis miestas yra nepaprasto grožio kurortas, primenantis Itališką pakrantės miestą. Pastebėjau, kad Slovėnija yra labai įtakota kaimyninių šalių kultūros ir sunku pasakyti kas yra Slovėniška o kas ne. Bet tai netrukdė vaikščioti siauromis gatvelėmis ir tiesiog džiaugtis nuostabiaus vaizdais. Smagumas slypėjo tame, kad tai buvo mūsų pirma kelionė ir visi nedrąsiai fotografavomes ir skaldėme juokelius. Vaikščiojome palei jūrą ir stebėjome horizonte matomas Italijos žemes. Šildėmės saulėje ir valgėmė nepaprastai skanią žuvienę vietiniame restorane. Maudėmės ir kopėme į pilį. Grįžę į pagrindinę aikštę klausėmės orkestro, o po visko gurkšnodami Slovėniška vyną palydėjomę saulę į Adrijos jūrą.
Sulyg šiuo saulėlydžiu ir baigsiu savo pirmąją dalį. Dabar suprantu, kokia gėda maišyti Slovakiją su Slovėniją. Tai yra turistų neatrastas perliukas ir visi žmonės, kurie mus aplankydavo, tai patvirtindavo. Kiekvienas čia galėjo atrasti kažką sau. Pradedant nuo alpinistų būrelio iki vakarėlių liūtų šėlionių. Mano Erasmuso tikslu tapo kelionės, apie kurias plačiau rašysiu kitoje dalyje, o kol kas - adijo!
Komentarų nėra