Mano draugo draugas

Puslapiai tušti, rašiklis nejuda, Word‘o brūkšnys beviltiškai mirksi ir laukia klaviatūros spūstelėjimo. Tiek laiko praėjo, o negaliu nieko parašyti. Minčių yra, bet jos labai nekonkrečios. Kai kurios net neigiančios vieną kitą. Atsidūriau aklavietėje, iš kurios ligi šiol neradau išėjimo.

Taip jau būna, kai bandai suprasti gyvenimą ir bijai suklysti. Būtent - baimė suklysti. Kai neturi nieko, gali daryti viską, nes matai visur tik gerą pusę. Juk blogiau nebus. Tačiau kai jau pasieki kažką gyvenime, žingsnis atgal tampa skaudžiu smūgiu. Kodėl aš taip skausmingai reaguoju į nuopolius? Nežinau. Galbūt noriu pasiekti idealą, kurio net neturiu. Aš noriu tobulėti, bet nežinau kuria kryptimi. Visko iš karto neįgyvendinsi, apie tai jau kažkada rašiau. Noriu suprasti gyvenimą, bet tai Sizifo darbas. Vos priartėju prie aiškios minties, kaip vėl žemė susvyruoja po kojomis ir aiški, suplanuota ateitis griūna. "Well this is not mission difficult, it's mission impossible". Gyvenimas pernelyg spontaniškas, o taip norisi stabilumo. Tokiomis akimirkomis perprogramuoju save į carpie diem režimą. Kasdieniški dalykai tampa vienu, didžiuliu nuotykiu. Tačiau pozityvo pliūpsnis greitai atslūgsta. Vėl grįžtu prie pilkos kasdienybės ir apmąstymų.

Nežinau, kodėl negaliu paprastai gyventi nekvaršindama galvos tokiom temom. Ir taip jaučiu priartėjusi proto degresiją. Atmintis stulbinančiu greičiu blogėja, koncentracija silpnėja. Stebiuosi čia besimokančių studentų intelekto lygiu, proto šviesumu, išprusimu ir žodynu. Iš vienos pusės tai gerai, nes matau, kiek daug turiu išmokti ir tobulėti. Tačiau iš kitos pusės jaučiuosi blogai, kalbos barjeras žudo, idėjos lieka neišdėstytos, o aš nesuprasta. Vietoj to, kad kažką daryti su tuo, baigiu pribaigti save melancholiškais samprotavimais apie gyvenimą. Tačiau kai širdyje tūno liūdesys apie tobulėjimą nė kalbos būti negali. Uždaras ratas. Keista, nes esu lygiai toks pat žmogus kaip ir visi. Mane liečia tos pačios egzistencijos problemos, neatsakyti visatos klausimai, tačiau iš šono atrodo, kad kiti su šiais dalykais susitvarko geriau.

Kažkada psichologijos puslapyje skaičiau tokį teiginį: "Nepamirškite, Jūsų pašnekovas yra teigiamos nuomonės apie save". Iš tikrųjų, nejaugi apie save galvojate blogai? Nekalbu apie vienetus, kurių žema savigarba yra psichikos sutrikimu. Mano mintis yra tokia, kad natūraliai šiuolaikiškas žmogus, o ypatingai jaunimas, yra linkęs matyti save dirbant svajonių darbą, sėkmingai realizuojant kasdieniškus poreikius ir svajones. Net įsisupus į nuobodžiausią rutiną linkime sau gero ir kabinamės ambicingų svajonių. Pripažinsiu, kad nuoširdžiai tikėjau turinti kažko išskirtinio. Ieškojau savo genijaus moksluose, muzikoje, rašyme, fotografijoje.. Puikiai besisekantys mokslai, gera atmintis, muzikali klausa teikė vilčių atrasti savo vidinį lobį. Kabinausi visko po truputį, kol galiausiai sustojau visose srityse. Jaunesnės kartos pradėjo lipti ant kulnų savo sugebėjimais, o man prasidėjo stagnacijos laikotarpis. Savo genijaus aš neatradau. O dar labiau mane liūdina tai, kad atrodo praradau pirmaujančias pozicijas visur. Dabar esu vidutinė studentė ištuštėjusiu idėjų kibiru, desperatiškai kas vakarą žiūrinti serialus. Galbūt tai nuskambės savanaudiškai, tačiau mano stiprioji charakterio dalis lieka merdėti. Kol kas nematau perspektyvų realizuoti save kaip asmenybę. Reikia kooperuotis. Kol kas pasislepiu šešėlyje laukiant tinkamo momento. Deja, intravertai berods neturi šansų.

Atėjo tinklų dominavimo laikai.