Wishlist: laiko mašina

Klausimas: kas gyvenime yra svarbiausia? Atmesdami meilę, šeimos pratęsimą ar panašius dalykus, kurie dažnokai priklauso ne tik nuo mūsų, liktų savęs ištobulinimas iki maksimumo. Su tuo siejasi taip pat savęs bei savo vietos pasaulyje atradimas. Teoriškai, visą tai pasiekus/atradus, jus suptų būtent tie žmonės, kurie įneštų į jūsų gyvenimą meilę. Žodžiu, išeina gražus ratelis ir džiaugsmas all the way! Bet grįžtu prie savęs tobulinimo. Taigi, mano manymu, tai yra lyg vienas gyvenimų tikslų. Tačiau yra viena didelė problema, kuri man neduoda ramybės jau daug metų, o pastaruoju metu ypač intensyviai. Mokykloje manęs išmokė problemas dėstyti klausimo forma, taigi: kodėl gyvenimas XXIa. mus priverčia išsirinkti tik vieną sritį, kurioje galėtumėme pasiekti viršūnę?

Velniškai pavydžiu Pitagorui, Taliui ar dar kokiam antikiniam išminčiui. Tada mokslas buvo ant tiek mažai pažengęs, kad per visą savo gyvenimą jie galėjo suvirškinti visas žmonijos žinias ir dar jas patobulinti. Todėl jie buvo ir matematikai, ir filosofai ir dar bala žino kas. Dabar net išsirinkus vieną dominančią sritį ne kiekvienam vidutinį IQ turinčiam žmogui pavyksta perbristi bent pusę sukauptos informacijos.

Kartais atrodo, kad savęs tobulinimas ir veiklos pasirinkimas nelabai rišasi, tačiau daug apie tai mąsčiau ir supratau, kad tai susiję dar labiau, nei įsivaizdavau. Būtent mūsų kasdieninė veikla dažniausiai nulemia tai, su kokiais žmonėmis bendraujame. Automatiškai semiamės iš jų ir dalinamės su jais idėjomės, kurios kažkiek tai įtakoja mūsų įvaizdį ir skonį. Jeigu norime tapti dainininku, tai tobuliname ne tik balsą, bet ir įvaizdį, repertuarą, kūną. Vejamės didesnių ambicijų ir iššūkių, kol galiausiai žiūrime į veidrodį ir matome tą žmogų, kuriuo dar prieš šimtus valandų sunkaus darbo tik svajojome tapti. Be abejo, ne visi žmonės yra karjeristai. Tačiau ta pati namų šeimininkė atsiduoda šeimai ir nuolat tobulina savo auklėjimo, gaminimo įgūdžius, kol galiausiai mato savo šeimą laimingą ir jaučiasi geriausia namų šeimininke ever. 

Kitą vertus, viskas čia logiškai gaunasi. Žmonės jau sėdėdami mokyklos suole kuria ateities vizijas ir svajones. Laimingiausiems žmonėms pasiseka išpildyti vaikystės svajones. Jos, mano manymu, yra tokios nuoširdžios... Tada juk nesvarbu, kiek uždirba kirpėja ir kiek pinigų reikia pasauliui apkeliauti. Ir dabar susimąsčiau. Tai ką, aš neturiu svajonių? Ne. Aš jų turiu tiesiog per daug. 

Po velnių! Aš lyg kažkoks neapsisprendęs jauniklis iškritęs iš lizdo. Vėjas mane taršo į visas puses. Dvylika metų grojinėjau smuikeliu, tada ir rocko scenoje pabūvojau. Staiga į niekingų filmukų kūrimą patraukė, o čia žiūrėk jau ir fotografiją studijuoju. O dar visą laiką žiūriu filmus ir suku sau galvą, iš ko tas kostiumas padarytas ir kaip surežisuoti filmą. Kartais ir teptukas rankose atsiranda, ir rankdarbiais užsiimu. Žmonių psichologiją patyrinėju, knygą parašyti svajoju.. Tada vėl sugrįžtu prie muzikos, o staiga ir kompiuterinių žaidimų kūrimas sudomina. O dar aš noriu suprasti fiziką, o ne tik žinoti kolos ir mentos saldainių reakciją, atlikti skrodimą ir išmokti dar tiek kalbų... 

Deja, nesu indigo vaikas ir joks genijus. Laikas spaudžia, gebėjimai mokytis lėtėja. Geriausiai nuo vaikystės kažką lavinti ir siekti aukštumų, o aš tik paskanauju visko po truputį ir neįsigilinu pakankamai, kad kažko pasiekti. Nesugebu priversti smegenų susikoncentruoti į tiek dalykų. Vis kažkas nukenčia. Mano sėkmės, arba tiesiog produktyvumo, receptas buvo toks, kad jei kažką sugalvodavau naujo, niekada to nepradėdavau, kol nepabaigdavau seno darbo. Laikui bėgant įgudau vykdyti kelis didesnius darbus iš karto, maksimaliai koncentruodamasi į kiekvieną. Tačiau taip jau gavosi, kad pradėjau griebtis visko iš karto, viskuo domėtis, ir galiausiai viskas susimaišė. Yra tiek daug nuostabių dalykų, kurie mane žavi, bet nėra nei vieno tokio, kuriam skirčiau savo gyvenimą. O dar tas skaudus jausmas, kad vargu ar kada nors tapsiu mokslininke ar profesionale sportininke, nes jau tam tikras pasirinkimas padarytas ir gyvenimas jau pasuko tam tikru keliu. Tai demotyvuoja.

Pasirinkimas - žiaurus dalykas. Žmonės yra linkę galvoti "o kas jei...". Pateiksiu pavyzdį iš dabarties. Studijoje pripyškinti nuotraukų nėra sunku, tačiau išrinkti vieną kartais tampa pragaru. Na rimtai, o kas jei pasirinkčiau tą, o ne aną? Be abejo galima galvoti "yra kaip yra", pasitikėti Dievu ar kokia nors visatos energija ir jaustis saugiam, nes padarytas pasirinkimas yra tavo iš anksto suplanuotas likimas. Tačiau nesiseka man ramiai sėdėti vietoje ir gyventi iš inercijos. 

Kalėdų Seneli! Padovanok man laiko mašiną ar Hermionos smėlio laikrodį. Įsivaizduokite kaip nuostabu būtų nugyventi penkis gyvenimus per vieną gyvenimą. Išbandyti viską! Nors... matau šviesą tunelio gale. Tada nugyventume gyvenimą penkis kartus kaip penki skirtingi žmonės. Kaip ir minėjau pradžioje, pasirinkta veikla padeda sukurti asmenybę. O tokie pasimetę žmonės kaip aš ir toliau blaškysis po pasaulį ieškodami to, kas galbūt jau seniai buvo atrasta, tačiau nepastebėta dėl per didelių ambicijų.