Kapitonė akivaizdumas

Įžangos šiandien nebus. Jokios įrašo struktūros ar normų, tik keletas faktų, visiškai akivaizdžių, kuriuos puikiai žinome ir vistiek lipame ant tų pačių grėblių.

Jeigu žmogus jus įžeidžia, yra 50% tikimybė, kad jis tai padarys dar kartą. Matant fifty fifty tikimybę daugelis žmonių, net protingai mąstančių ir ne naivių, suteikia antrą šansą. Jeigu žmogus jus įžeidžia antrą kartą, yra 98% tikimybe, kad jis tai padarys ir vėl. Jeigu jums pasisekė ir jūs nemąstote kaip aš, be abejo, jūs užmirštat tokį žmogų ir gyvenate lyg niekur nieko toliau. Kartais pasitaiko itin kruopščiai argumentuotų pokalbių, o kartais ir netikėčiausių žmonių pasikeitimų (vienas iš tūkstančio), kurie nulemia trečio šanso suteikimą. Jeigu žmogus jus įžeidžia trečią kartą, yra 99,9999999% tikimybė, kad jis tai padarys ir vėl. Juk tai akivaizdu, kad tokiu atveju be jokių ceremonijų siunčiate žmogų..na ten..toli. Nebent jums nepasisekė ir mąstote kaip aš. Jeigu žmogus įžeidžia jus ketvirtą kartą, tai... Na,manau, kad jūs supratote, ką turėjau galvoje.

Važiuojam toliau. Žmogus yra kažkokia šikimo mašina. Ir literally, ir visom šio žodžio prasmėm. Didmiesčiai smirda, vandenynuose kritinis šiukšlių kiekis, o dar ir kosmosą planuoja apdergti. Ką jau sakyti apie moralinį šikimą. Be abejo, charakterizuodama žmogų kaip tik šikti sugebančią būtybę, priskyriau ir save prie šios masės. Ir žinote, mane labiau domina ne ta biologinė šikimo pusė. Nejaugi aš taip pat pašikinėju kitiems, kaip kiti šika man? Nesakau apie visus, bet dauguma žmonių, kurie man išties rūpi, totaliai nepastebi mano pastangų nešikti kitiems ir šika atgal. Ah, juk čia tas ratas: people you don't care about > YOU > people you care about. Pati uždaviau klausimą, pati ir atsakiau. Bet jei tai tiesa, tai tada labai sušiktai gaunasi. Ir šioje pastraipoje tiek žodžių "šikti", kaip ir Limp Bizkitų dainoje Hot dog "fuck". Nuostabu. Ok, išsireiškiau. Toliau.. 

Jeigu lauke šalta, tai užsidėkit striukę. Ne, išskirtinių nėra, visi peršąla, nebent geriat litrais komercializuotą, imunitetą stiprinantį "Danone" ar kokias ten dar nesąmones. Nors šiaip sėdint susirietus prie kompiuterio joks jogurtas jums imuniteto nesustiprins. Stebuklų nebūna, o mūsų proto galia per mažai išvystyta, kad gydyti save mintimis. O ir dauguma mūsų dabar pesimistai, tai ligos kimba только так.

Aj, tai Tu esi unikalus? Na taip, mes visi unikalūs. Atsiprašau, jei įžeidžiau laboratorijoje sukurtus identiškų dvynių embrionus, nors net jei tokie yra, tai jie dar neišaugo ir galiu lažintis, kad lietuvių kalbos jie nemoka. Galaxy printas ant tavo drabužių nedaro tavęs unikaliu. Nori išsiskirti? Išeik į centrą su pižama ir nekreipk dėmesio į spoksančius iš Starbuckso langų stumiančius hipsterius. Gali tai padaryti? Sveikinu. Nes aš tai negaliu. Nors šiaip tai netaktiškas pavyzdys. Normos turi egzistuoti. Tvarka buvo du tūkstantmečius, tvarka ir bus. Kitaip kiltų chaosas. Ir nereikia painioti vandalizmo su natūraliu unikalumu. Tiesiog pripažinkit, kad tikrai esate nuo kažko priklausomas: šalies kultūros, normų, principų, supančių jus žmonių. Net jei ir galvojate, kad darote ką norite, tik vienetai iš tikrųjų tai sugeba. 24val per parą žaidimų kapojimas ir paskaitų praleidinėjimas nėra laisvė. Be abejo, galima prisikabinti. Riba tarp fuck the system ir darau ką noriu labai plona. Nors daugelyje atvejų dažniau pasireiškia tas pirmas dėsnis. Pareigos ir taisyklės tikrai užknisa, bet kaip ir minėjau, jos reikalingos. Tačiau tik tie auksiniai vienetai, kuriuos be galo gerbiu, sugeba išvažiuoti į kelionę neklausdami kitų nuomonės ir neskelbdami apie tai socialiniame tinkle. Tik tie, iš tiesų laisvi žmonės, renkasi studijas, nebijodami išsiskirti su geriausiais draugais ir palikti namus. Tik jie realizuoja savo didžiausias svajones nebijodami išeiti iš savo komforto zonos. Ir beje, jie yra laimingiausi. Prisirišimas labiausiai riboja mūsų laisvę ir kelią į laimę. Prisirišimas, praeities idealizavimas ir nežinomybės baimė. 

Ir žinote, pakartosiu tai dar kartą. Tą pačią, akivaizdžią ir nuvalkiotą tiesą: darykite tai, nuo ko jums prabėga kūnu šiurpuliukai. Tai, nuo ko širdis pradeda plakti greičiau iš džiaugsmo. Nesvarbu, kad tam prieštarauja jūsų tėvai, draugai. Nesvarbu, kad dėl to jus galite prarasti mylimiausius. Iš tikrųjų jus mylintis žmonės gerbs jus ir mylės ką jus bedarytumėte. Tik jūs galite padaryti save laimingu. Jeigu darysite tai, ką mylite, automatiškai jūsų rate atsiras būtent tie žmonės, kurie parems jūsų idėjas ir mąstymą. Jeigu bandysite kontroliuoti kažkieno gyvenimą ir derintis prie to žmogaus norų ir veiksmų, savo gyvenimą iššvaistysite vėjais. Pati tai dariau ilgą laiką ir net dabar kažkuria prasme tai darau. Ir labai gailiuosi, kovoju su tuo. Rimtai, prirašiau čia tokių jaudinančių dalykų, kurie juk yra akivaizdūs, bet pati vis dar esu priklausoma nuo kitų žmonių. Sunku skirtis ir atsisveikinti su žmonėmis, kurie yra ar buvo be galo brangūs, nors ir žinau, kad jie mane traukia į bedugnę. 

Ir dar, pripažinkite, kad joks hobis nesuteikia tokių laimės sparnų, kokius padovanoja įsimylėjimas. Jokia buitinė nelaimė neatstoja to skausmo, kokį sukelia pyktis su mylimu žmogumi ar kova su priešu, kuris kažkada buvo geriausiu draugu. Jokia Julieta nesižudytų vien dėl to, kad ryte lijo ar dėl pavogto nepaprastai brangaus pakabuko. Viskas (nuotaika, pasirinkimas, veiksmai..)supasi aplink žmones. Aplink tuos žmones, dėl kurių džiaugiamės, liūdime, keičiamės, krentame į bedugnę, tobulėjame ir gyvename. 

Tai va, o Varšuvoje tai viskas gerai. :)