Emigranto dienoraštis

Paskutiniai menkniekiai netvarkingai sukišti į lagaminą, paskutiniai atsisveikinimai su artimiausiais, paskutinį kartą patikrinti dokumentai. Viskas. Važiuoju. Pakylėta nuotaika, šalia sėdinti geriausia draugė. Gal pažiūrėti filmą? Ne, per daug emocijų. Per daug naujų įspūdžių širdyje. Pavargusios akys. Nusnūstam. Atsibundame jau važiuodami per migla užtrauktą Vyslą. Varšuva - mes atvažiavome.

Vos tik įvažiavus į centrą, nuo kurio buvo likę vos dešimt minučių kelio iki bendrabučio, linksmumas išgaravo. Tik tada supratau, kad čia ne eilinė kelionė ir namo nebegrįšiu. Tėvas paliks mano daiktus prie bendrabučio durų, o aš liksiu stovėti žiūrėdama į horizonte nykstantį automobilį. Ok, juokauju. Nebuvo tai ant tiek dramatiška. Aš tiesiog labai jaudinausi, nes iki šiol šis miestas buvo labai neigiamai į mane nusistatęs. Prieš tai važiavome kelis kartus į Varšuvą tvarkyti dokumentų ir kitų reikalų, ir kiekvieną kelionė baigdavosi emocijų pratrūkimu, nervingai trūkčiojančia akimi ir sutrumpintu gyvenimu. Varšuvos universitetas - vienas didžiausių ir geriausių universitetų Lenkijoje, tačiau pirmakursis užsienietis čia pagalbos nesulauks, kas mano galvai yra visiškai nesuprantama. Jokių naujokų organizacijų, informacija visur pateikiama klaidingai, fakulteto sekretorės ir kitos ten sėdinčios ožkos tik siuntinėdavo iš vieno kabineto į kitą. Draugė vos neliko gatvėje. Taigi, po tokių pasivažinėjimų aš buvau neigiamai nusistačiusi. Ne nemaniau čia likti ilgiau nei savaitę. 

Bet šį kartą likimas buvo gailestingas. Žingsnis po žingsnio pradėjome integruotis ir pratintis prie šio miesto taisyklių. Apsigyvenau viename geriausių universiteto bendrabučių su žmoniškomis sąlygomis ir kambarioke iš Lietuvos. 7 aukštas, šviesus kambarys, puikus susisiekimas, horizonte kyšantys dangoraižiai, o kitapus gatvės - milžiniškas parkas su širdies formos tvenkiniais, takeliais, kerinčio grožio medžiais. Ah, kaip noriu riedučių ir dviračio! 

Be to, bendrabutyje gyvena dar apie 10 pažįstamų, kurie taip pat atvažiavo iš Lietuvos. Vakare galima nueiti arbatos ir ne arbatos, pasiskųsti nevykusia universiteto USOS sistema ir vėl viskas gerai! Taip pat beveik pavyko legaliai apgyvendinti geriausią draugę mano kambary. Akys jau priprato matyti egzotiškų bruožų jaunimą koridoriuose, o su Irakiečiais net visai smagu paplepėt. Picos čia juokingai pigios, tėvai valgio atsiunčia, iš stipendijos pragyventi įmanoma, stabilus interneto ryšys.. Egzistuoti galima. O gal net gerai pagyventi. Taigi jau po savaitės mano basic instinct of survival išsijungė ir net leidžiu sau ilgai pamiegot, patinginiaut ir gerokai pasilinksmint. 

Vos atvažiavus į miestą su drauge pradėjome ieškoti undergroundo. Deja, kol kas paieškos bergždžios. Mano stebėjimo seansų rezultatas rodo tai, jog čia jaunimas pasidalinęs į metalistus, reperius, gėjus (stilingi vaikinai mergaitiškais gestais) ir kiniečius. Taip, white power! Autobuse visada važiuoju su keliais Gangnam style vyrukais. O vakar autobuse važiavau su drauge ir trimis arabėmis. Draugė sakė bijanti, kad autobusas sprogs. O šiaip man patinka sprogdint tuščiagalviams keleiviams smegenis kas sakinį keičiant kalbą (lenkų, lietuvių, rusų anglų). Yra čia užkietėjusių debilų, kurie moka tik lenkiškai papšššnekėt ir tuo didžiuojasi, pasaulio nemato ir nesupranta mano vilnietiškos tarmės. Bet visokių žmonių yra ir visokių reikia. Pažinau taip pat nuostabių, bendraujančių žmonių. Be to practise makes perfect. Pasitaisiau jau savo sugadintą lenkų kalbą. Tik dabar bijau lietuvių neužmiršti, tai va rašau blogą. 

Kas liečia studijas, tokios paskaitos, kaip teisės pagrindai ar žurnalistikos rūšys yra varginančios ir nuobodžios. Tačiau fotografijos užsiėmimai yra nuostabūs. Studijuoju spaudos fotografiją. Fotografų būrys šiame universitete lyg atskiras pasaulis. Mums priklauso visas Žurnalistikos Instituto požemis, kur yra studija, nauja įranga. Nuostabūs, įkvepiantys ir patyrę dėstytojai, nauja studijų programa. Tikrai kvapą gniaužianti patirtis! Tikiuosi, kad dar ilgai širdyje išliks tas virpesys iš nuostabos ir džiaugsmo. 

O šiaip man, merginai iš iliuzijų pasaulio, tokie gyvenimo pokyčiai labai svarbūs. Galbūt net kiek liūdinantys. Palikau savo komforto zoną, svajonės neteko reikšmės. Tuščia pasidarė širdyje. Tiesiog realybė pradėjo dominuoti virš mano karalystės. Visada buvau prieš tuos į rutiną įsisupusius žmones, kurie tiesiog gyvena, eina į darbą, grįžta namo ir vėl eina į darbą, kartais susitinka su draugais. Be jokių tikslų ar ateities vizijų. Dabar pati kasryt stebiu tokį zombie apocalypse metro stotelėse ir požeminėse perejose. Ir atrodo pati tokia tampu. Dingo įkvėpimas ir idėjos. Galbūt sugrįš. Bet užtat tokia situacija kaip mokslai užsienyje visus pastatė prie vienos linijos. Visi tapome vienodi, pašalinti iš komforto zonos, pilni rūpesčių, kuriuos turime spręsti patys. Ir būtent tai parodė daugumos tikrus veidus ir charakterius. Na bet idealių nėra ir pati tokia tikrai nesu. Ir juk praėjo tik viena savaitė, dar viskas gali pasikeisti.

Stay tuned! :>