Pietvakarių Lenkijos perliukas - Vroclavas

Ne viskas, kas geriausia, randasi sostinėje. Nesuprantu, kodėl keliaudama kažkaip ypatingai vainikuoju šalių sostines, nors kiekvieną kartą įsitikinu, jog tai netiesa.

panorama iš Šv.Elžbietos bažnyčios bokšto

Ką gi, o šiaip rodos šis tinklalapis greitai taps kelionių blogu. Sakyčiau, visai gera alternatyva niūriems įrašams. Gaila, kad įgyjau keistą įprotį - kielonines nuotraukas tvarkyti ne ankščiau nei po mėnesio, todėl tinklalapį gaiviną vienas kitas įrašas kelių menesių intervale.

Kaip ten bebūtų, norėčiau aprašyti vienos iš paskutiniųjų kelionių įspūdžius. Jūsų dėmesiui- Vroclavas.

Bendras vaizdas. Vroclavas (lenk. Wrocław)- miestas įšsidėstęs pietvakarių Lenkijoje prie Odros upės, ketvirtas pagal gyventojų skaičių ir turintis daugiau kaip 630 tūkstančių gyventojų. Tai yra vienas iš seniausių Lenkijos miestų, puoselėjantis per amžius išlikusias tradicijas. Vroclavas, arba kitaip šimtų tiltų miestas (statistika teigia miestas turintis 117 tiltų ir tiltelių) taip pat garsėja turtinga kultūra (2016m. miestas taps Europos kultūros sostine), įvairaus pobūdžio festivaliais ir... nykštukais. Taip, miestas yra tiesiog okupuotas šitų žmogelių, bet apie tai vėliau.

Pats velnias ant bėgių. Labiau subjektyvų pasakojimą norėčiau pradėti nuo pačios kelionės pradžios. Paklausius, su kuo jums asocijuojasi kelionės traukiniu, manau, kad dauguma pagalvotų apie ritmingai dundantį traukinį su sentimentaliais keleiviais, karšta arbata sovietinėse stiklinėse ir už lango abejingai besikeičiančiais kraštovaizdžiais. Nebent taip iki šiol keliones traukiniu prisiminiau aš. Deja, Lenkijos geležinkeliai, dar garsėjantys amžinu traukinių vėlavimu, perpildytais vagonais ir panašiais nesusipratimais, turėjo visai kitokių planų mūsų kelionei. Ne veltui Lenkijos traukinyse mums linki ne geros, o sėkmingos kelionės. Pasirodo net turint bilietą tikslo galima nepasiekti.

Lenkijos geležinkeliai, norėdami modernizuoti paslaugas, sukūrė elektroninius bilietus, tačiau pamiršo "atnaujinti"  darbuotojus. Konduktoriais liko tie patys degtinę pirmajame vagone maukiantys 50+ dėdai. Žinoma, toks klasikinis konduktorius, dvokiantis cigarėčių dūmais, kelionės metu apsilankė ir mūsų kupė. 

Apskritai bijau kontrolierių, konduktorių ir kitų bilietus tikrinančių darbuotojų. Pasirodo ne šiaip sau. 
Aš, kaip normalus, šiuolaikiškas žmogus, bilietą nusipirkau internetu, o priede gavau saują nemalonumų. 

"-Laba diena, bilietus prašom", sako jis, "-Laba diena, prašau"- sakau aš. Minutės tyla, nuotaikingas jo veidas ir geltoni dantys išsišiepė į mane: "Jūsų bilietas neatitinka sistemos duomenų". Ką po velnių tai turėtų reikšti? Po tuščių bandymų išsiaiškinti problemą, QR kodo nuskenuoti nesugebėjęs konduktorius, pažadėjęs sugrįžti patenkintas išėjo. Bendrakeliaiviai ramino, kad tokio tipo problemos visiškai išsiderinusioje bilietų sistemoje dažnai pasitaikydavo, tačiau prie manęs sėdėjusios merginos pasakojimas, kaip dėl tos pačios problemos ji liko naktį išlapinta Dievo užmirštoje vietoje, visai nedžiugino. Konduktoriui grįžus prasidėjo antras raundas kovoje dėl teisingumo. Šį kartą turėjome bendrakeleivių palaikymą, tačiau mobiliajame parodytas apmokėjimo patvirtinimas ir bilietas jo neįtikino. "Raudona lemputė, jūsų bilietas negaliojantis". Konduktoriui atėjus trečią kartą visa drebėjau iš pykčio. Laimė bendrakeleiviai neištvėrę šito cirko čiupo jo elektroninį prietaisą ir rankiniu būdu įvedė bilieto numerį. Viskas veikia. Pasirodo bilietas nusiskenavo po pirmo karto, o raudona lemputė reiškė anktestesnį bilieto pažymėjimą. Be abejo, vistiek kalti likome mes. 

Po tokių nesusipratimų kito konduktoriaus laukiau su siaubu. Girdint jam pasiekus mūsų vagoną ir tikrinant gretimoje kupė bilietus, širdis plakė kaip pašėlusi, o oras vėso ir pildėsi gąsdinančia tuštuma. "-Psichai", pagalvotų Haris ir paruoštų lazdelę patronusui, tačiau aš tokių galių neturėjau. Šešios valandos slinko kankinačiai ilgai, o kelionė atgal atrodė ne ką linksmiau.

Labas vakaras Vroclave, pasitiko mus neoninė iškaba. Pasiekėme tikslą - kontraversiškai vietinių vertinamą centrinę Vroclavo geležinkelio stotį. 2012 metais baigtas remontuoti pastas sukelia nevienareikšmiškas nuomones, tačiau jis mane sužavėjo originalia oranžine spalva, o skoningai išdekoruotas, šviesus ir erdvus vidus priminė mažą Paryžiaus Gare Montparnasse  versiją . Tą, iš XX amžiaus pradžios.

Taip pat mane maloniai nustebino viešasis transportas. Visų pirmą - pigesni važiavimo bilietai nei Varšuvoje. Antra, tie patys geltoni komposteriai, kaip Vilniaus autobusuose! 

A.Fredro visu gražumu

Į miestą! Nenorėdama skambėti kaip kelonių agentūros darbuotojas nepasakosiu apie kiekvieno objekto įspūdingą istoriją, tačiau pasakysiu, kad bendras vaizdas išties žavus. Nors pasak istorijos Antrojo Pasaulinio karo metu Vroclavas nukentėjo ne ką mažiau už Varšuvą, šią dieną jis atrodo nepriekaištingai ir turi unikalią atmosferą. Miesto senamiestis yra įsikūręs keliose salose, suskaldytose per miestą tekančia upe Odra, todėl jungiantys salas tiltai daro šį miestą labai romantišku.

Tumsko arba kitaip "Įsimylėjelių" tiltas

Kadangi Vroclave lankemės vos dvi dienas, pirmą dieną skyrėme pasivaikščiojimui po senamiestį, kuris  yra žymiai didesnis nei Lenkijos sostinės. Be abejo, turėdami tiek mažai laiko, negalėjome aplankyti muziejų ir bažnyčių. Taip pat koją pakišo dar neprasidėjęs sezonas, kuriuo metu veikia muzikinis fontanas, botanikos ir japoniškas sodai ir dar daug kitokių atrakcijų. Tačiau apsukom kelis ratus aplink senamiestį ir pamatėme visą išorinį miesto grožį, pradedant nuo gotikinės šv. Jono Krikštytojo katedros, baigiant barokiniu Vroclavo universitetu.

Šv. Jono Krikštytojo katedra, miesto rotušė ir Vroclavo universiteto vartai

Nykštukų medžioklė. Einant miesto gatvėmis vertėtų žiūrėti po kojomis, kad netyčia neužkliūti už nykšutko! Mieste jų yra apie 300 ir skaičius nuolat didėja. Šie mažyliai mieste atsirado dar Lenkijos Liaudies Republikoje, kai "Oranžinės Alternatyvos" aktyvistai piešdavo šiuos žmogeliukus ant komunistų užpaišytų antisocialistinių šūkių. Pirmieji piešti nykštukai pasirodė 1982m. Žlugus komunistams nykštukai kuriam laikui liko užmiršti. 2003m. nykštukas liko pripažintas miesto simboliu ir tada buvo pastatytas pirmas paminklas - nykštukų tėvas. Na, o tada prasidėjo tikra nykštukų invazija! Šiandien juos galima rasti beveik visur: prie banko, kino, zoologijos ir botaniko soduose, kavinių kiemeliuose, parkuose ir t.t. Vieni nykštukai yra labai žinomi, kiti mažiau, tačiau kiekvienas iš jų yra unikalus ir turi savo vardą. Važiuojant į Vroclavą vertėtų ne tik nusipirkti miesto, bet ir nykštukų žemėlapį, nes aš nykštuko muzikanto taip ir neradau.

Viduryje- nykštukų tėvas

Kitą dieną lankemės Vroclavo zoologijos sode. Be abejo, net negalvojau lyginti jo su populiariausiu Europoje Berlyno zoologijos sodu, tačiau pukiai praleidome laiką. Buvo išties puikus oras ir malonus pasivaikščiojimas su vaikino šeima. Ar rekomenduočiau jame apsilankyti? Na, nieko ypatingo ten tikrai nebuvo, tačiau jeigu turėtumėte daug laisvo laiko, tai kodėl gi ne?

Zoologijos sodas

Vroclavas - puikus miestas puikiam savaitgaliui. Manau, kad grįšių ten dar ne kartą, nes norėčiau pamatyti Japonišką sodą, aplankyti nacionalinį muziejų ir atrasti dar daugiau nykštukų!