Nebeprisilunatikaudavome

Neturėdama aiškios minties temai išvystyti bandysiu rašyti apie vieną didžiausių malonumų ir priešų - miegą. Kodėl būtent miegas? Todėl, kad vos atostogoms prasidėjus smegeninė verčia mane piktnaudžiauti šia "veikla", o tada sąžinės likučiai neduoda man ramybės. Tačiau manęs nedomina tai, kokios yra miego normos ar kokią įtaką tai turi organizmui. Pastebėjau kur kas įdomesnių dalykų. Miegas puikiai parodo žmogaus psichologinę būseną. Teko truputėlį pagūglinti ir pasirausti psichologinėse svetainėse ir visos mano spėlionės pasitvirtino!

Be abejo nekalbu apie didelius miego kiekius po geros fiestos ar sunkios darbo savaitės. Čia net nėra kalbos, kad toks miegas tik į naudą ir malonumą. Aš noriu pabrėžti nuolatinį kai kurių žmonių mieguistumą, dažnus pietų pakimarinimus ir amžiną miego trūkumą. Ankščiau net nesukau sau galvos dėl to, nors ir gyvenu namie su lunatiku. Visada buvau kupina veiklos. Noriu nenoriu - miegot negalėjau. Tačiau vasaros pradžioje pastebėjau, kad vis ilgiau miegodavau ir pamėgau nusnūsti po pietų. Iš pradžių situacija buvo suprantama: nuovargis, stresas dėl studijų, laukimas.. Bet po to pastebėjau, kad ėjau miegoti dėl nuobodulio. Kuo ilgiau pietų miegas buvo mano dienotvarkėje, tuo sunkiau buvo nuo to atprasti. Paskui situacija tapo tokia nebevaldoma, kad vos sugalvodavau kokią gerą idėją realizavimui, kuriai reikėjo pridėti darbelio, mane apimdavo mieguistumas ir tiesiog nuleisdavau rankas. Ir štai patvirtintas psichologų ir išbandytas ant savo kailio faktas: vieniši ir aistrą gyvenimui praradę žmonės miega daugiau! 

Be abejo supratus ir pripažinus mano beviltišką situaciją pradėjau mąstyti, kada čia spėjau taip nusiristi ir prarasti gyvenimo skonį. (Paradoksalu, kuo daugiau mąsčiau, tuo daugiau norėjau miegoti). Na bet sumąsčiau, kad mano paties iškelta diagnozė sau truputį netiksli. Man išties reikėjo to poilsio, o ištisas bendravimas manęs energingesne nedarė. Taigi nuo vienatvės nestradalinau, galbūt atvirkščiai. Ir tada aš supratau! Supratau tikrąją mano padidėjusio mieguistumo priežastį.

Ogi miegu aš daug todėl, kad daug sapnuoju. Dažniausiai realistiškas situacijas, kurios man yra svarbios realybėje, kurias man reikia ateityje išspręsti. Susapnuoju daug variantų ir po to atsibudus svarstau. Taip pat sapnuose atkuriu praeitį, tam tikrus momentus arba šiaip - darau ką noriu. Ir dabar galvoju, argi aš kartais netyčia neišmokau valdyti sapnus? Geras! Kažkada specialiai bandžiau sapne pamatyti rankas ir žiūrėti į laikrodį, kad perimti sapno kontrolę, o dabar nesistengdama išdarinėju ką noriu! Pala, betgi ar tai, kad aš mieliau sprendžiu dabarties problemas pasąmonėje miegant nereiškia, kad vis dar man kažkas negerai? Ar aš tiesiog koncentruojuosi į visiškai nereikalingus dalykus? Žodžiu, tema nebaigta. Kaip Kat pasakytų - einu toliau galvoti. Tai galbūt kada nors sugalvosiu arba susapnuosiu atsakymą. Įdomi gi ta miego būsena. Night!