Kai intravertas suvalgė ekstravertą

Vasara. Tikriausiai daugeliui šis nepaprastai gražus metų laikotarpis asocijuojasi su šėlionėmis, bemiegėmis naktimis, draugais ir triukšmingomis linksmybėmis. Na, niekada nebuvau išimtis. Taip pat kiekvieną vasarą šėlau su draugais, koncertavau, važiavau į festivalius, sąskrydžius, stovyklas. Linksmybių išties netrūko, o ypač 2011 vasarą. Apskritai kiekvienais metais šilčiausias trijų mėnesių derinys turėdavo savo unikalią, nuostabią nuotykių istoriją. Taigi, padėjus tašką paskutinio egzamino atsakymų lape prasidėjo išsvajotoji vasara, kuri turėjo būti ypatingai energinga ir pašėlusi. Dėl egzaminų maratono, kuris trūko lygiai 30 dienų, vakarūška ar baliukas buvo gyvybiškai reikalingi, (esu sukūrusi teoriją, jog išgerti po egzamino - būtina. Kaip žinote, prieš egzaminą prisikemšame į galvas tokio šlamšto, kurio net gyvenime nesusapnuosite, o kadangi teoriškai alkoholis žudo atmintį - automatiškai išsivalote smegeninę nuo pašalinės ir nevertingos informacijos). Taip ir prasidėjo 2012-ųjų vasaros nuotykis. Tradiciškai - keli vakarėliai, keliokika stikliukų su alkoholiniu tūriu, valandos šokių-pokių visiškai atstatė mano jėgas ir panaikino pilkąją mokslų rutiną. Tačiau kelias dienas atgal atsitiko nepaaiškinamas dalykas. 

Po bemiegės, triukšmingos nakties, sėdėdama su vienu artimiausių žmonių visatoje, stebėjau saulėtekį ir pajutau tą patį jausmą, kurį jau ne pirmą kartą jutau po triukšmingų vakarėlių. Kai organizmo energija siekdavo kritinę ribą, o svaigalų poveikis baigdavosi, viduje atsirasdavo nepaaiškinama ramybės stoka. Po kelių tokių "emocinių pagirių" supratau, kad triukšmas daugiau manęs laiminga nebedaro. Jei rimtai, man pačiai sunku suvokti, kas dedasi, tačiau atrodo, kad ši vasara bus skirta ne nutrūktgalviškoms fiestoms, o vidinio pasaulio tvarkymui, mano mikrokosmosui. Na, bent jau pirma jos dalis. 

Dabar veikiu būtent tai, kam neturėjau laiko dėl mokslų ir universitetinių reikalų - savęs tobulinimui. O tobulinant save, reikia tiksliai matyti savo atvaizdą ateityje. O beto, juk dabar esu būtent šiame gyvenimo etape, kai tenka tvirtai apsispręsti, ko nori iš gyvenimo. Gyvenimo kelionė be tikslo, mano manymu, neturi prasmės. Taip "keliaujant" galima taip pasiklysti, kad nerasi kelio atgal. Nors ir teoriškai turiu stipendiją ateities studijoms bei esu įstojusi į Varšuvos universitetą į mane dominančią specialybę, to nepakanka. Tai tik paviršutiniški dalykai, esantys ateities gyvenimo pamatais. Mane labiau domina vidinis pasaulis, kuriame, atrodo, vyksta kova tarp iliuzijų pasaulio ir realybės. Praeities nuoskaudos neduoda žaizdoms užgyti, o neigiamos emocijos yra perėmusios absolučią valdžią virš mano veiksmų. Praradus vidinę ramybę sunku racionaliai galvoti apie ateitį ir užsibriežti tikslus. Jei rimtai, situacija iš šono atrodo pernelyg dramatiška, ypač vasaros sezonui. 

Tačiau juk tokia būsena nėra blogai. Būtent pasiklydus atrandame save. O mano dominuojantis intravertiškumas nereiškia tai, kad tupiu namie. Tiesiog leidžiu laiką su artimiausiais žmonėmis, kurių pasirodo yra mažiau, nei įsivaizdavau. Tačiau tai daro mane laiminga. Taip pat pagaliau atradau laiko pabūti gamtoje, savo magic place - niekur neskubėti ir mėgautis saulėlydžiais virš krištolinio ežero. Visą laiką klausausi muzikos, nuo kurios per kūną prabėga šiurpuliukai. Artimiausius planus sudaro senų idėjų realizavimas, naujų svajonių kūrimas ir laiko leidimas su artimiausiais. Vidinės harmonijos realibitacijos procesui pagreitinti planuoju panaudoti sunkiąją artileriją: geros knygos, filmai ir t.t. 

Beje, būtų šaunu gauti keletą rekomendacijų šioje sferoje. 

the best things are yet to come ❤ stay positive:}