Gaudau paprastumą už uodegos

Kas Aš esu? 

Keliautojas, ieškantis savo Legendos

Ar maištininkas, negalintis susitaikyti 

Su realybės žiaurumu ir neteisybe? 

Kas Aš esu? 

Likimo palaimintas vaikas, 

Sėkmingai žygiuojantis per gyvenimą 

Ar tik naivus svajotojas? 

Dieve, suteik man sparnus, 

Kad galėčiau pakilti aukštai 

Ir įkvėpus oro gaivaus 

Pasijusčiau nepaprastai lengvai.. 

Skrisčiau paskui aistrą, 

Trokšdama jos labai karštai 

Ir pasiekčiau nirvaną S
aldaus jausmo nublokšta žemai. 

Šis eilėraštis buvo parašytas 2012-01-15. Pamenu, kad kiekvieną dieną, pradedant nuo naujųjų metų, buvau prastos nuotaikos. Svarsčiau apie ateitį, studijas, dar tada bijojau prarasti artimus žmones. Ieškojau gyvenimo tikslo, prasmės, laimės ir šypsenos veide. Praėjo pusė metų, o auksinė gyvenimo teorija vis dar neatrasta ir aš tiksliai nežinau Kas Aš esu. Naivu buvo galvoti, kad sėdėdama užsidariusi kambaryje atrasiu gyvenimo idealą. Bet juk jo ir nėra. 

Šiandien parduodamiausiomis knygomis yra pagražintos sėkmingų žmonių biografijos ir „The Secret“ pasakos. Aš tik konstantuoju savo nuomonę ir nenoriu įžeisti The Power of Universe ar Dievo. Juk aš pati, kaip ir daugelis šiuolaikinių žmonių, domėjausi įvairiomis idealaus gyvenimo teorijomis ir idėjomis. Pradedant nuo praktiškesnių knygų kaip Seano Covey „7 šaunių paauglių įpročiai“, nepraleidžiant Paulo Coelho „Alchemiko“ bei „Piligrimo“, (nors šiaip tai yra netaktiška iš mano pusės minėti šį autorių šiame sąraše, nes man patinka jo idėjos ir jų išdėstymas), ir baigiant totaliu zombinimu „The Secret“, „Laimės kodas“ ir t.t. Mokslams pasibaigus laisvą laiką skyriau vidiniam poilsiui, harmonios reabilitacijai. Išvažiavus į gamtą beveik savaitei, be abejo, reikėjo pasiimti ką nors pasiskaityti ir kaip tyčia neturėjau nieko įdomaus. Tada spintelėje radau Robino Sharmos knygą „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“. Pasakysiu tik tiek, kad skaitymas x-tą kartą apie tuos pačius senovinius principus, pozityvų mąstymą, proto koncentravimą ir tikslų kėlimą, tik knygoje kitokiu viršeliu ir pavadinimu, sukėlė neigiamas emocijas. Ankščiau net bandžiau praktikuoti Paslaptį, tačiau priėjau išvadą, jog tai tiesiog mūsų kartos mąstymas. Jei pažvelgsime į praeitį, pamatysime, jog kiekviename istorijos laikotarpyje žmonės turėjo savo unikalias „auksines teorijas“. Viduramžiuose idealu buvo krikščionybė ir dvasingumas, kiek vėliau renesanse žmonės prakalbo apie proto galią, jau nekalbant apie romantizmą – iracjonalų ir hiperbolizuotą patriotizmą bei emocionalumą. Tai galbūt tas „The Secret“ ir yra mūsų epochos vizitinė kortelė. Juk nereikia pamiršti dabarties – būtent dabar mes kūriame tai, apie ką po kelių šimtmečių kalbės žmonės. Tik dabar nuo mūsų priklauso, kaip šiš istorinis laikotarpis bus pavadintas. 

O nenukrypstant nuo temos – galbūt kokie nors senovės Egiptiečiai ir žinojo tam tikras paslaptis. Galbūt atsisakydama tos auksinės teorijos negausiu gyvenime visko, ko noriu. Tiesiog manęs nedžiugina tai, kad mano likimą sprendžia Dievas ar Visatos Galia. Aš noriu džiaugtis dabartimi, tuo, ką turiu ir tuo, ką pati pasiekiu. 

Taigi velniop The Secret, aš jums sakau The Truth.

Galiu drąsiai teigti, ką pati jau išgyvenau ne kartą. Galima nagrinėti, tyrinėti ir skaityti tūkstančius knygų, idėjų ir teorijų apie žmogaus išmintį, tačiau jos nieko vertos, kol neišplėsi savo horizonto. Man užteko kelioms valandoms pasiklysti netolimose vietoviese, kad labiau atrasti save. Įsivaizduoju, kokią galią turėtų Didysis Pasiklydimas. Vien pagalvojus apie įkvėpimą, kurį gauname iš artimesnių ar tolimesnių kelionių... kokią įtaką jos turi mūsų kasdienybei! Pasaulyje yra milijardai įvairiausių žmonių. Kuo daugiau bendraujame - tuo labiau praturtiname savo dvasią. Ir nebereikalo žmonės yra taip sumaišyti ir išbarstyti po įvairiausius pasaulio kampelius. Jeigu iš karto gimtumėme mūsų svajonių vietoje - gyventi būtų neįdomu. Mūsų gyvenimas ir yra viena didelė kelionė. Ir nereikia pamiršti, kad kiekvienas žmogus laimę mato skirtingai. Vieni meta viską ir skverbiasi pro pasaulį, medžiodami savo svajones, kiti lieka vienoje vietoje visą gyvenimą, bet tai nereiškia, kad jie nėra laimingi. Nepamirškime ir tų, kurie kiekvieną dieną kovoja dėl gyvybės ir kartais net gardus kąsnelis gali būti žmogaus laime. Kiekvienas gyvena ir mato gyvenimą skirtingai. Svarbiausia neapgaudinėti savęs ir nebijoti. Beje, kiekviena emocija yra graži. Tai yra per nuobodu visą laiką mąstyti pozityviai. Gyvenimas ir yra: emocijos, įvykiai, nuotykiai, kėlionės ir svarbiausia – patirtis. Gyvenime mums reikalingi nauji pojūčiai taip pat, kaip ir deguonis. Tik realiai pajautę gyvenimo skonį galima kalbėti apie savotišką gyvenimo esmę ir tikslą. 

Dar noriu pridurti, kad žmogus gali dažnai keisti savo nuomonę ir požiūrį į tam tikrus dalykus. Manau, kad tai yra labai normalu. Mus įtakoja tūkstančiai informacijos šaltinių ir niekas neturi teisės mūsų stabdyti nuo domėjimosi dalykais, kurie mums anksčiau buvo neįdomūs ir nevertingi. Visapusiškas žiūrėjimas į pasaulį ir daro mus išmintingais. Taigi, baigiu kvaršinti galvą tomis visomis paslaptimis ir mįslėmis, nes atsakymas į jas yra paprastumas. Pavargau nuo mąstymo, nes manau dabartinėje situacijoje tai tik papildomi energijos ištekliai. Galbūt dar kada grįšiu prie šios temos, bet dabar einu pasimėgauti gera muzika. 

Stay.. just stay :}